Noriu kažkuo rūpintis.. Neturiu kuo!

„Noriu kažkuo rūpintis, bet neturiu kuo“, – tarp kitko pasako klientė.

Kažkada ir aš galvojau panašiai. Tuo metu dar baiginėjau bakalauro studijas, dirbau, bet kai būdavau laisva nuo paskaitų ar darbo – dažnai pagalvodavau, kad noriu kažkuo rūpintis. Atrodė, kad jeigu neturi vaikų ar augintinio – nėra ką globoti. Nėra kam skirti rūpesčio. Tuo metu maniau, kad šuns įsigijimas mane išgelbės. Turėsiu kuo rūpintis, su kuo išeiti pasivaikščioti. Atrodė, kad tai bus gerai ir man. Leiskite paaiškinti: tuo metu tikrai galvojau, kad viena išeiti pasivaikščioti negaliu. Neva be „priežasties“ tai neturi prasmės.

Kodėl apie tai kalbu? Nes su laiku supratau – visada turime kuo rūpintis. Tuo, kas šalia. Tuo, kas mumyse. Savimi. Rūpinkimės savimi. Eikime pasivaikščioti dėl savęs. Gaminkime sau ir dėl savęs, ne tik šeimos nariams ar tada, kai laukiam svečių. Visada turėsime, kuo rūpintis, kol turime save. To visiems ir linkiu.

Mes dažnai ieškome išorinio objekto, kuriam galėtume skirti dėmesio – partnerio, vaiko, gyvūno... Bet kai dėmesį skiriame sau, pastebime, kiek daug jame yra gyvybės, poreikių, norų ir tylos. Ir dar vienas populiarus pasakymas: kitais gebėsime pasirūpinti geriausiai tik tada, kai pirmiausia pasirūpinsime savimi.

Taip – turiu nuostabų šunį, kuris su manimi išgyvena visus mano kalnelius. Ir kai ateina sunkesni finansiniai laikai, pirmiausiai pasirūpinu ja. Bet su laiku supratau – geriausiai ja rūpinuosi tuomet, kai esu pasirūpinusi savimi. O ne tada, kai pati esu išsekusi.

Rūpestis turi ateiti iš pilnatvės, o ne iš trūkumo. Iš ryšio su savimi, o ne iš baimės būti vienam.

Mano gyvenimo kompanionė pėdina prie jūros.