Pirmoji Panikos Ataka: Asmeninė Patirtis

Visada galvojau, kad mano kūnas nejaučia streso. Visus savo išgyvenimus ir patyrimus buvau pripratus vien tik racionalizuoti ir net nesieti su jokiomis kitomis emocijomis, aš nuoširdžiai tikėjau, kad aš tiesiog nestresuoju. Galvojau, kad per visus iššūkius - egzaminus, viešojo kalbėjimo išstojimus, pirmus pasimatymus ir n kitų gyvenimiškų dalykų, kurie paprastai gali kelti stresą (kad ir trumpalaikį) aš tiesiog einu ir jie nepalieka manyje jokio pėdsako. Kiek save pamenu kažkaip panašiai ir būdavo. Kaip šiandien atsimenu sau nuolat kartodavau - "nėra čia ko bijoti", "visi gali, gali ir tu", "pamiršk tas baimes", "niekam tu čia neįdomi". Rankų prakaitavimą prieš viešo kalbėjimo išstojimus, egzaminus ar pasimatymą, guzą gerklėj, pilvo spazmus nurašydavau kaip "aš nenormali" ir tiek. Komplikuotą migreną, kurią patiriu nuo pradinės mokyklos (o diagnozuota - kai man buvo 16 m.) priėmiau kaip duotybę. Bendrai galvojau, kad mano emocinis raštingumas - aukščiausio lygio.

Iki kol.. nepatyriau pirmos panikos atakos. Ji buvo tokia netikėta ir atrodo neįmanoma, kad sunku suvokti. Juk aš neturiu jokių psichologinių problemų. Ją patyriau nuostabių atostogų metu. Atrodo nieko nieko netrūksta - all inclusive :). Panika užėjo taip staiga, tada pirmą kartą supratau, ką ištikrųjų reiškia, kai esi 100 proc. ir daugiau įsitikinęs, kad uždusi ir numirsi. Panika prasidėjo paviršinio nardymo metu. Tuo metu nedėvėjau gelbėjimosi liemenės, tik akvalangą su vamzdeliu. Viskas prasidėjo tada, kai vos panardinus galvą supratau, kad negaliu įkvėpti, jau tada pradėjau blaškytis vandenyje - be to, kad negaliu kvėpuot į galvą lindo mintys, kad aš gi nemoku plaukt, čia labai gilu, paskęsiu, kad bus labai gėda, jeigu kam nors reiks mane traukt iš to vandens.

Supratau, kad nieko nebus ir man teks sukaupti visas jėgas, pasistengti ir išlipti iš vandens. Išlipus iš vandens buvo labai baisu. Kaip dabar pamenu - norėjau tiesiog nuo visų pabėgti, vis dar galvojau, kad dūstu. Pro ašaras nemačiau kelio prieš save.

Man pasisekė, kad tuo metau jau buvau pradėjusi mokytis emocinės gerovės konsultavimo. Prieš tai niekada nieko panašaus nepatyrus, prisiminiau mokymų metu girdėtą informaciją apie panikos atakas, ką daryti jų metu, kokias taikyti ekspozicijas ir pan. Tada supratau, kad aš tikriausiai supanikavau. Ir tada pirmą kartą pati sau pritaikiau išmoktas technikas. Visų pirma, visas katastrofiškas mintis (uždusiu, numirsiu) sustabdžiau ir sutelkiau dėmesį į kvėpavimą. Pradėjau skaičiuoti įkvėpimus ir iškvėpimus ir supratau, kad visgi galiu kvėpuoti. Pradėjus normaliai kvepuoti - susinormalizavimo pulsas, nustojau verkti. Kadangi jau buvau ant kranto - minčių, kad nuskęsiu irgi neprisileidau (padėjau sau su mintimis - aš moku plaukti, per metrą nuo manęs visus stebi gelbėtojas, šale plaukioja mano pažįstami žmonės). Nurimus pradėjau ieškoti priežasčių, kodėl negalėjau įkvėpti būdama vandenyje, pasitikrinau savo vamzdelį - įsitikinau, kad viskas tvarkinga ir galiu pro jį įkvėpti. Kaip šiandien prisimenu sau pasakiau "nu dabar patikrinsiu hipotezę, kad nenuskęsiu, jeigu dar kartą pabandysiu plaukti" ir nuraminus protą po kokių 15 ar 20 minučių vėl lipau į vandenį. Tuo metu šale manęs plaukė mano kolegės, kurios prižiūrėjo mane, o man iškišus galvą iš vandens vis paklausdavo: "viskas gerai?". Ačiū joms už tai, kad davė erdvės, bet leido suprasti, kad jos šale. Tada vandenyje pabuvau labai trumpai, vos kelis kartus panėriau ir lipau iš vandens, nes labai labai bijojau (bet mano hipotezė pasitivirtino, aš nenuskendau ir neuždusau).

Ir bijau iki šiol. Nuo to karto vis dar kartais netikėtai užeina nerimo priepoliai. Kartais pradedu verkti drakono ašaromis be jokios aiškios priežasties. Bet vieną dalyką, kurį išmokau, visada sau primenu - svarbiausia nepradėti bijoti nerimo ar panikos atakos. Neleisti jai valdyti savęs ir savo gyvenimo pasirinkimų. Taip pasielgiau ir tą kartą - jau kitą dieną ėjau nardyti (pastiprinus save gelbėjimo liemene ir sukoncentravus dėmesį į povandeninio gyvenimo filmavimą, o ne mintis: "kaip čia gilu", "nemoku plaukt", "nuskęsiu", "uždusiu"). Taip elgiuosi iki šiol, kai plaukiodama baseine pabandau panerti ir sulaikyti trumpam kvėpavimą arba panėrus bent trumpai paplaukti. Per atostogas nepraleidžiu progos iš jachtos įlipti į vandenį jūroje.

Ir taip galiu daryti, nes žinau ir moku. Nes esu pasiruošusi priimti panikos ataką. Su savo psichoterapeutu išsiaiškinau, kad tai galėtų būti mano 25 metus slėptų emocijų padarinys (pasireiškė tokiomis aplinkybėmis, nes ankstyvoje vaikystėje buvau skendusi ir išgelbėta). Tų emocijų, kurių galvojau, kad neturiu. Tų pačių, kurios mane aplankydavo per mano fizinius kūno pojūčius ir migrenos priepolius.

Dabar drąsiai galiu sakyti - pasimokykite atpažinti ir priimti savo emocijas, kol jos pačios nepasirodė pačiu skausmingiausiu būdu. Nors mano istorija nelabai kuo susijusi su mano pasirinkimu mokytis emocinės gerovės konsultavimo, man dabar nekyla klausimas mano ir mano kolegų reikalingumu. Nes mes galime padėti, galime padėti pasiruošti arba išvengti. Tik nuo jūsų priklauso, kada sugalvosite kreiptis.

P.S. Sau diagnozės nenustatinėjau, tiesiog žinojau ką daryti. Po šio įvykio lankiau psichoterapiją pas patyrusį psichoterapeutą.

P.P.S. Iki šio įvykio nerimo nepatyriau, išskyrus tai, kad: "Jaučiuosi kažkaip negerai, bet nežinau kaip ir nežinau ką su tuo jausmu daryti."

Jeigu jaučiatės: "kažkaip negerai, bet nežinau kaip ir nežinau ką su tuo daryti, nes kol kas man tai gyvent netrukdo" - kreipkitės į emocinės gerovės konsultantą.

Jeigu patiriate stiprų nerimą, panikos atakas - kreipkitės į psichoterapeutą.

Mėgaujuosi saulėlydžiu Adrijos jūroje, Kroatijoje.